Kai Tai Či mokytojo Liu De paklausiau, ko tikisi jo mokiniai ir ką jie atranda, jis nusišypsojo ir pasiūlė ateiti į treniruotę ir pačiai žmonių pasiklausti. Taip ir padariau. Išsamiau į mano klausimus atsakė Egidijus Rožėnas, Lietuvos Kūno Kultūros Akademijoje apsigynęs diplominį darbą apie Tai Či įtaką žmogaus psichikai.   
            Kodėl susidomėjote Tai Či? Dar mokykloje pradėjau domėtis kovos menais. Kadangi esu kilęs iš mažo miestelio, ten, išskyrus vieną kitą boksininką, besidominčių kovos menais nebuvo. Todėl ieškojau literatūros. Labiausiai patiko Kinijos kovos menai. Atvažiavęs į Kauną studijuoti, pirmiausia panorau susirasti rimtą Kinijos kovos menų mokytoją. Tačiau tokio nepavyko surasti, todėl pasirinkau Karatė Kyokušin treniruotes. Šešetą metų intensyviai sportavau, tačiau pradėjus skaudėti keliams, stuburui, treniruotes teko nutraukti. Koją aukščiau pakeli, nugaroje kažkas suskausta ir viskas - treniruotė baigta, nes vos begali pajudėti. Vieną dieną grįžęs iš treniruotės pasilenkiau nusiauti batus ir nebeišsitiesiau. Taigi nusprendžiau, kad su karate treniruotėmis baigta. Krūviai dideli, treneriai neprofesionalūs ir niekam nerūpi tavo sveikata. Tuo sportas ir skiriasi nuo kūno kultūros ar sveikatingumo. Sportui svarbiausia sportiniai rezultatai, o sveiko judesio tikslas palaikyti gerą savijautą, sveikatą, o ne ją gadinti..Prieš 5 metus radau skelbimėlį, kviečiantį į Tai Či treniruotes. Ką tik buvau perskaitęs knygą apie Tai Či todėl pamaniau, kad reikia pamėginti. Paskambinau Liu De ir nustebau, kad jis puikiai kalba lietuviškai – net neįtariau, kad jis kilęs iš Kinijos. Iki šiol prisimenu, kai jo paklausiau: ,,Iš kur išmokote Tai Či?” – tai man buvo esminis klausimas, nes ieškojau profesionalaus mokytojo. Liu De patylėjo ir pasakė: ,,Ateik į treniruotę, tada pasikalbėsim”. Kai jį pamačiau, daugelis klausimų savaime atkrito ir nuo pat pirmos treniruotės labai susidomėjau Tai Či.                      Kiekvienas Rytų kovos meistras, o ypač Tai Či, yra linkęs pabrėžti, kad jo kovos menas tobulina žmogų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar jūsų praktika tai patvirtina?Dar aš ne tiek ilgai treniruojuosi, kad galėčiau daugelį dalykų patvirtinti arba paneigti. Tačiau skirtumą pajutau iš pat pradžių. Atėjusiam iš karatė, kur dažniausiai sportuoja karštakošis jaunimas, papuoliau į visai kitą socialinę aplinką: subrendę santūrūs žmonės (amžiaus vidurkis apie 40 metų). Juk kokioje aplinkoje esi, taip ir elgiesi  - nori nenori turi prisitaikyti. Daugelis pažystamų užsiėminėjančių karatė yra agresyvūs, išsišokantys, išdidūs. O čia žmonės, beveik visi su aukštuoju išsilavinimu, jie kitaip bendrauja, kitokios psichologinės savybės, jų kitoks požiūris į gyvenimą. Man jis pasirodė artimesnis, ir aš pradėjau labiau dirbti su savimi – analizuoti mintis, elgesį. Pradėjau keistis - tapau ramesnis, rimtesnis, atsakingesnis. Tai Či yra ne tik mankšta, tai ir darbas su savimi. Keičiasi požiūris į gyvenimą, norisi daugiau sužinoti, atrasti, suprasti. Tai Či padeda atsiriboti nuo kasdienybės dirgiklių, kurie išsekina žmogų. Dažniausiai nesugebėjimas kontroliuoti savo jautrumo aplinkai baigiasi įvairiomis ligomis, ypač psichikos. Be to, po treniruočių puikiai jaučiuosi, ypač mano nugara. Jeigu nesitreniruoji kokią savaitę, jau pradedi jausti juosmens, nugaros skausmus. Tai Či man yra ir reabilitacijos priemonė po intensyvaus sporto ir sunkios dienos.XXa. viduryje atlikti moksliniai tyrimai įrodė, kad Tai Či padeda gydyti tokias ligas kaip hipertonija, bronchitas, astma, tuberkuliozė, virškinimo sistemos disfunkcija, stabdo kraujagyslių ir kaulų senėjimo procesus, padeda įveikti prostatitą, impotenciją. Gydo įvairias neurozės formas, šalina nemigą, padeda lengviau įveikti stresus.Daugelis garsių mokytojų pabrėžia, kad Tai Či treniruotės gali sustiprinti kūną, bei ,,praskaidrinti“ sąmonę, t.y. jūs mąstysite praktiškiau ir prasmingiau. Lėti meditaciniai Tai Či judesiai leidžia pajusti džiaugsmą ir pilnatvę. Pvz., jei ryte, saulei tekant, padarau pratimus, visą dieną būnu geresnės nuotaikos, ramiau į viską reaguoju. Treniruotėse akcentuojamas ramybės, harmonijos siekimas, savikontrolė, nes bet kokios egoistinės ir agresyvios mintys stabdo žmogaus tobulėjimą. Daugelis Rytų kovos menų meistrų, taip pat ir Tai Či, net kovodami išlieka visiškai ramus, sugebantys valdyti savo emocijas ir priešininko agresiją slopina ne agresija, o kontroliuodami ir valdydami konfliktinę situaciją. Be to po perėjimo į Tai Či, pastebėjau savo judesių valdymo pokyčius. Buvo toks atvejis, kai aš, užuot atsakęs smūgiu į smūgį (kas būdinga karatė), tiesiog sugavau priešininko ranką ir nukreipiau ją nuo savęs panaudodamas vieną iš Tai Či judesių. Esu įsitikinęs, kad tai Tai Či treniruočių rezultatas – susiformavęs automatinis judesys, įprotis. Aš pirma padariau, tik paskui pagalvojau. Automatizuoti savigynos judesiai labai svarbūs stresinėse situacijose. Nes baimė ne tik kausto judesius, bet ir slopina smegenų darbą, be to stresinėse situacijose laiko apmąstymams dažniausia nelieka, reikia žaibiškai reaguoti.                 Kokios savybės, būdingos Tai Či praktikuojantiems žmonėms? Išskirtiniai šį kovos meną praktikuojančių žmonių bruožai – emocinis stabilumas, pasitikėjimas savimi, atsipalaidavimas, nepriklausomybė, savarankiškumas, mokėjimas susikaupti, gyvenimo prasmės ieškojimas, ramybė, gyvenimo džiaugsmas. Neturint ar neįgijus paminėtų savybių, gali nepavykti gauti maksimalios naudos ir treniruotėse praleistas laikas gali būti visiškai bevertis. Vienas garsiausių šių laikų Tai Či  meistrų Jan Cziunjmin rašo: „Besimokantys pagal teisingą metodiką, žmonės jau po metų pajunta realius pokyčius. Tačiau jei po 20 treniruočių metų jūs nesugebate savęs apginti ir vis dar negalite sutramdyti savo pykčio protrūkių, nesate patenkintas savo fizine būkle (nepriklausomai nuo amžiaus), tai žinokite – jūs veltui iššvaistėte brangų laiką“. Tai reiškia, kad vien noro, užsispyrimo ir mechaniško judesių kartojimo nepakanka. Reikia žinių, kurias turi tikri Tai Či specialistai ir pagal tam tikrą metodiką jas perteikia savo mokiniams.               Turbūt neužtenka ateiti į treniruotes, daryti, ką mokytojas rodo, ir tikėtis, kad automatiškai iš pavydaus virsime nepavydžiu, iš niurgzlio linksmuoliu ir pan. Noras ateiti ir lankyti treniruotes būtų pati pasikeitimų pradžia. Tai būtų  galimybė sustoti. Bėgam, skubam, ir niekada nepagalvojame apie save, savo sveikatą. O per treniruotes lieki pats su savimi. Net jei neišmokai ar nesupratai kokio judesio, nereikia žiūrėti į kaimyną ir jį mėgdžioti. Mokytojas Liu De dažnai primena: ,,Pasikliauk savo kūnu”. Taip ir būna: ateini po dienos pavargęs, galva “neveikia”, bet atsipalaiduoji, ir judesys automatiškai išeina.  Kokiems žmonėms nerekomenduotumėte lankyti Tai Či?Agresyviems ir nesivaldantiems. Nes Tai Či – yra priemonė, kuria galima ne tik gydyti, bet ir žaloti ar net nužudyti žmogų. Kad jo  neįteiktum nestabilios psichikos žmogui, kuris galėtų pridaryti daug žalos, mokytojai neskuba atskleisti savo paslapčių. Manau daugeliui teko matyti filmų, kai ateina mokinys, o mokytojas jam duoda šluotą ir tas tris metus kiemą šluoja – štai ir visas mokymas. Per tą laiką mokytojas stebi, analizuoja kandidato į mokinius elgesį, būdą. Mokytojas jaučia atsakomybę už savo mokinius, lygiai taip pat ir mokinys yra atsakingas už savo elgesį, kad nepakenktų mokytojo, kuris juo pasitikėjo, autoritetui.Be to manau, kad Ta Či tinka ne kiekvienam. Ekspresyvesniam žmogui, įpratusiam viską daryti greitai, gali būti sudėtinga judėti lėtai. Norint taisyklingai atlikti judesius, reikia stabdyti save, kontroliuoti ir galvoti, kaip tu darai vieną ar kitą pratimą. Tačiau, jei toks žmogus nuoširdžiai ryžtųsi save pakeisti, aišku galima tik sveikinti, tokį jo pasirinkimą.  Iš pirmo žvilgsnio Tai Či treniruotės labiau panašios į lėtą šokį nei kovos meną. Sunku įsivaizduoti, kaip tais judesiais galima apsiginti ar kam nors pakenkti…    Taip tik atrodo. Tai Či judesius pagreitinus, jie tampa pakankamai efektyvūs, kad būtų galima apsiginti. Pavyzdžiui, Karatė svarbiau yra greitis ir taktika, o Tai Či svarbesnė technika ir judesių trajektorija. Judesį taisyklingai atlikti mokomės lėtai, o prireikus jį galima ir pagreitinti. Be to, Tai Či yra įvairių stilių. Jan stiliaus Tai Či yra būdingi švelnūs ir lėti judesiai – šis stilius yra pritaikytas plačiajai visuomenei ir skirtas sveikatai gerinti. Čen stiliaus Tai Či yra būdingi greiti, koncentruoti judesiai, žemos ir sudėtingos stovėsenos – šis stilius yra labai artimas kovai. Egzistuoja dar keli Tai Či stiliai, todėl žmogus gali pasirinkti, kas jam arčiau prie širdies. Tas dalinai lemia ir šio kovos meno populiarumą. Pavyzdžiui vien Kinijoje Tai Či praktikuoja per 200 milijonų žmonių.  Jūsų atlikti tyrimai rodo, kad 80 proc. lankančių Tai Či yra žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą ir 70 procentų praktikuojančių yra moterys. Kur tie mūsų vyrai?Jų daugiau krepšinio, futbolo aikštelėse, sirgalių tribūnose ar alaus baruose. Moterys yra atviresnės naujovėms, dvasiniams mokymams ir labiau rūpinasi savo sveikata. Daugelis į treniruotes ateina, nes yra kamuojami sąnarių, nugaros skausmų, o medikamentai negelbsti taip, kaip norėtųsi. Kiek teko bendrauti su Tai Či kolegomis, visi pajuto efektyvų teigiamą poveikį organizmui, o tai tik patvirtina Tai Či naudą. 

            Tai kas yra Tai Či – kovos menas ar sveikatos palaikymo priemonė?

© 2008-2012 Sveikatingumo draugija "TAI ČI"